Šilo kopa

24/03/2025

Yra patiekalų, kurie skanūs, mėgstami ŠILO KOPOS svečių, gerai gaunasi, bet gaminti juos man reikia pasiruošti psichologiškai. Vienas iš tokių – svogūnų sriuba. Galiu didžiuotis, nes svečiams, tokios sriubos ragavusiems įvairiose šalyse, ši - sukeldavo didelį pasitenkinimą, net patys prancūzai liko sužavėti.
Abejingų jai nebuvo.

Man šios sriubos virimas – tai ilgas procesas su alchemija: sriuba ilgai ruošiama, ją stebint ir pagardinant nedaugeliu ingredientų ( druska, rudas cukrus, vynas, čiobreliai,..), bet juos beriu, pilu ir balansuoju skonį tarp saldaus, kiek aštraus, rūgštaus ir vėl beriu, pilu, skanauju, įkvepiu su garais sklindančio kvapo iš puodo ir vėl... Po beveik 3-jų valandų sriuba ilsisi, o aš visa, sugėrusi sriubos aromatą, kvepiu ne kaip nuostabioji sriuba, o kaip aštrus svogūnas. Jaučiuosi užsipildžiusi svogūnu: drabužiai, plaukai, oda, ryte taip gaiviai kvepėję po maudynių, dabar kvepia keptais svogūnais. Nepadeda net galingi gartraukiai. Štai dėl ko šią sriubą gaminti, kaip minėjau, man reikia psichologiškai pasiruošti, bet rezultatas išeina puikus. Puikus, kai praveri ištrauktos iš krosnies sriubos užkeptą sūrio bei baltos duonos riekės plutą ir pasklinda aromatas, o dar neragavus, burnoje jau pilna to salstelėjusio, šiek tiek rūgštelės skonio burnoje.

Prisiminiau šią sriubą šiandien, nes užmačiau skelbimą apie būsimą prof. Rimvydas Laužikas paskaitą „Romantizmo skoniai Vilniuje: Janas Shyttleris“. Būtent, šio autoriaus kulinarijos knyga, išleista 1830 metais Vilniuje, mane labai sužavėjo, įkvėpė. Autorius, puikus virtuvės žinovas ir patiekalų gaminimo meistras, savo progresyviomis žiniomis, jų sklaida, pranoko savo epochą. Jau tais metais J.Shyttlerio knygoje yra svogūnų sriuba.

Taigi, ŠILO KOPOS virtuvėje, gaminančioje patiekalus tik būdingus šiam regionui ar patiekalus, kuriuos inspiravo istorinė virtuvė nuo LDK laikų, atsirado svogūnų sriuba. Jos atsiradimą pateisinau tuo, kad tokią sriubą žmonės skanavo jau beveik prieš 200 metų ir Lietuvos teritorijoje.
Ir dar – sriubą gaminom vasarai baigiantis, rudenį, kai pasipila šviežio derliaus svogūnai ir rudenį nuo lietaus gali pasislėpti užkeptos svogūnų sriubos skonyje. Juk ŠILO KOPOS virtuvė keliavo paskui sezoną.

23/03/2025

Kovas dar slenka su šaltuku. Tai dar ne visai pavasariškų smagumų ant stalo mėnuo. Tik ta saulė, prasiskverbianti per ryto šaltį, primena: keičiasi gamta, keičiasi ir mūsų patiekalai.

Praveriu langus, ant veido užsidedu kaukę ir tarkuoju krieno šaknį rankomis.
Mėgstu krienus ir patinka tas aromatas, pripildantis aštrumo visus virtuvės kampelius. Rieda ašaros ir gniaužia nosį: pralaimėjau varžytuves su krienu. Teks pabaigti darbą šiuolaikinės buitinės technikos pagalba.
Pavasaris ateina su krienais. Verdu sodrią aromatingą krienų sriubą. Tokia sriuba ŠILO KOPOJE atverdavo svečiams pavasarį.

Kodėl ši sriuba? Visi jos produktai nuo seno naudojami ir šio krašto virtuvėje. Ji – sezoninių produktų sriuba. Šiuo metu, kai dar neišauginti lapai, geriausias laikas, kaip ir vėlyvą rudenį, kasti krienus, nes tuomet šaknys sukaupę daugiausia maisto medžiagų. Pavasarį pasotinam organizmą vitaminais ir reikalingais mikroelementais. Krienuose labai daug vitamino C ( keliskart daugiau nei citrusiniuose vaisiuose), natrio, kalcio, kalio, taip pat yra magnio, fosforo, geležies, angliavandenių. Sakoma, kad krienai gelbsti nuo 100 ligų).

Taigi, traukiu puodą; svogūnai, morkos, salierai, daržovių ar vištienos sultinys (pas mus visada - tik naminis!), grietinė, krienai, man patiko džiovinti krienų lapai dėl spalvos ir pabaigai – skonio balansas: skrudinta šoninė ir virti kiaušiniai! Sriubą papuošiu tarkuotomis krienų drožlėmis. Mmmm.

Sriuba puikiai tinka antrai Šv. Velykų dienai, kai dar likęs vienas kitas virtas kiaušinis ir skrandžiui reikia ko nors šilto, kremiškai švelnaus ir dieviškai aštraus.
Pagal Šv. Hildegardą Bingenietę ( 1098 – 1179), krienas tai – karštas produktas, todėl sveikas ir naudingas žmogui. Ji rašo: „Krienas yra šiltas ir, kai kovo mėnesį sužaliuoja visi augalai, jis suminkštėja (...) tuo laiku jį sveika valgyti sveikiems ir stipriems žmonėms, nes krienas sustiprins juose žaliąją syvų galią“ („Džiaugsmo virtuvė“ , J.Bernotienė, O.Grigaitė).

Šv. Hildegardą neatsitiktinai paminėjau: jos mokslas, atradimai ir matymas įsiliejo į ŠILO KOPOS virtuvę. Savo lysvėse puoselėjom 29-is Hildegardos minimus augalus ir visus juos naudojom virtuvėje!
Tai atskiras nuostabus pažinimų, atradimų, pritaikymų dabarčiai laukas. Džiaugsmo pasaulis pagal vienuolę šv. Hildegardą taip apžavėjo, kad nusprendėm tuo pasidalinti su savo svečiais ir pakvietėm knygos „Džiaugsmo virtuvė: metai pagal šventąją Hildegardą“ autores Jolita Bernotienė, Onutė Grigaitė. Džiaugsmo virtuvės tiesas ir jos skonius mūsų virtuvėje atversiu jums vėliau.

Tuo pačiu prisipažinsiu: naudojau produktą, kurį Hildegarda laikė nuodu mūsų organizmui (!) – porą.
Labai malonus subtilus pjaustomo poro kvapas pavasarį ir jis puikiai tinka ne tik tartoms ( apkepams), bet ir sriuboms.
( Poras -vitamino C užtaisas, taip pat yra vitaminų A, PP, K, B grupės vitaminų ir dar dar daug gerų dalykų. Be to jo kaloringumas labai nedidelis. Liaudies medicinoje porai vartojami labai plačiai ).

Viriau sriubą ir vis pagalvodavau apie šventąją Hildegardą, bandydama pateisinti tą svečių mėgstamą sriubos skonį.
Porų, morkų, šiek tiek česnako, saliero šaknies, alyvų aliejaus, sviesto, daržovių ar vištienos sultinio (naminio!), grietinėlės – tai viskas ką sudedu į šią sriubą, tada – druska ir prieskoniai, kokių reikia mano uoslei tą dieną! Gerai būna jau tada, kai šyla natūralus sviestas ir stumia porų aromatą. Būtų viskas, bet mes užbaigdavome sriubą karališkai: užberdavome savų šviežiai pagruzdintų bulvių čipsų karūną, nes gi sriubai reikia paslapties! „Paslaptis“ gali būti nusėdusi lėkštės dugne, pūpsoti ant viršaus ar klusniai padengti visą lėkštės paviršių.
O kokia ta paslaptis, priklauso nuo sriubos.

Patiekalai su porais, o, beje, ir sriuba, minima net 1730 m.pr.m.e. Babilonijoje! Mokslininkai ant molinių lentelių perskaitę turinį, pabandė atkurti receptą (porai, laukinis česnakas, rūgpienis, kalendra, aliejus). Taigi, šios mūsų ŠILO KOPOS sriubos, tikrai, užpildys gerumu vidudienį. Skanaus.matuleviciene

17/02/2025

Už lango lengvai, tarsi abejodamos ar verta vasario vidury pagaliau apkloti žemę, krenta snaigės. Labai iš lėto, labai iš reto...
Paspaudė šaltukas. Šiemet jis buvo netikėtas ir mano skonių receptoriai, iki tol jau ruošęsi pavasariui, pareikalavo žieminės sriubos.

Ir tai yra SENOVIŠKA DZŪKŲ SRIUBA IŠ GRIEŽČIŲ, RAUGINTŲ RUGINIUOSE MILTUOSE, DŽIOVINTŲ BARAVYKŲ IR MĖSOS.
PATIEKIAMA SU BULVE

Rudenį užsiraugiame griežčių su ruginiais miltais, o kai pajaučiame skanią, juoda duona dvelkiančia rūgštelę, galim kabinti griežčius ir virti sriubą. Rudenį į puodą kraunam avieną. Pastarąją smagiai atstoja kiauliena.
Papildome miežinių kruopų šaukštu. Verdam, kvėpinam ir beriam priedus, o jie gali priklausyti nuo dienos šalčio, nuo norų ir nuo pakankamo aromato, sklindančio iš puodo bei įkvėpimo. Galiausiai, grietinė suintensyvins gerą sriubos rūgštelę.

Idealiausia šią sriubą valgyti su krosnyje/orkaitėje kepta bulve su lupena.
Mano vaikystėje mama prie sriubų bulves kepdavo orkaitėje, o bobutė krosnyje.
Iškeptas bulves bobutė sužerdavo į pintinę, išnešdavo į lauką, papurtydavo pintinę ir dar rankšluosčiu padaužydavo iš viršaus, taip nuberdama nudegusias lupenas nuo bulvių. Perlauži tokią papurusią nuo krosnies kaitros bulvę ir... Net dabar apie tai rašant, nejučia išriečiau lūpas šypsenai: tai taip skanu.

Tokia bulvė su bobutės sumuštu naminiu pasūdytu sviestu buvo tobula man. Bobutė, gimusi 1894, gyveno Ratnyčios kaime - XX a. pradžioje svetingai priiminėjančiame poilsiautojus po sveikatinimosi procedūrų iš Druskininkų - ir, stebėdama atvykstančius, pasirinko tai, kas jai svarbiausia. Ir ne daugiau🙂

Bobutė – tai atskira knyga, talpinanti išmintį, bendravimo kultūrą, psichologiją, meilę ir dar daug daug ką. Išskirtinė asmenybė, nes jos šviesa apgobė vaikus, vaikų vaikus, proanūkius - visus, kurie nors kiek buvo susipažinę su ja.
Prie jos virtuvės dar grįšiu.

Kodėl šią sriubą pateikiau svečiams?
Tai atititiko viską, kokiais principais ruošiau kuriamos ŠILO KOPOS meniu: pirmiausia, tai paveldo patiekalų gaminimas. Iš kartos į kartą perduodami tradiciniai skoniai ir receptai pasakoja apie kultūros paveldą ir suteikia smalsumo, o gurmanams suteikia galimybę paragauti unikalių ir autentiškų patiekalų.
Tai - regiono patiekalas. Griežčių sriubą gamino senoliai. Kulinarijos tyrinėtoja B. Imbrasienė griežčių sriubą, virtą netoli Merkinės, įtraukė į savo knygą „Lietuvos kulinarijos paveldas“.

Taip pasitikrinau vaikystėje fiksuotų patiekalų vertę. Vėliau gražus susitikimas su ponia Nijole, gyvenančia netoli Merkinės, atskleidė dar kitokią griežčių sriubą, ruoštą jos tėvelių namuose. Taigi, bandymas 1-as: gerai, bet dar ne tobulai. Nėra gyvybės... Prisiminiau: džiovinti baravykai! Bandymas 2-as: sriubai trūko to, kas jaučiama gomuryje: rūgšties.
Pagaliau, visi skoniai susiniveliavo.

Sriuba atitiko mano kurtą virtuvės konceptą:
patiekalas regioninis, pabudintas šiai dienai iš senųjų receptų, sezoninis patiekalas: rudenį nuraunu savo ne itin gausų griežčių derlių, užraugiu, laukiu. Sriuboms beveik pakakanka. Trūkstamus griežčius karamelizavimui, marinavimui ir t.t. perku iš ūkininkės.
Galiausiai, - ant stalo keliauja senosios daržovės ir miško gėrybės: griežčiai ir baravykai – viduramžių produktai.

Patiekalui gerai turėti savo saitus su senoviškaisiais valgiais. Nenaudoti jokių produktų, nebūdingų regionui nuo senųjų amžių.

14/02/2025

Prieš šešerius metus šv. Valentino dieną ŠILO KOPOS meniu.

Ne nostalgija užvaldė, o noras aprašyti mūsų kūrybą: ŠILO KOPĄ jos virtuvę, atrastus skonius bei gamtos, žmogaus, istorijos ir meno dermę, įsipynusią į patiekalus ir aplinką. Tai visai graži istorija, pilna nerimo, džiaugsmo, skonių ir pažinimo!
Atėjo laikas pertraukai, bet svečiai nerimsta: laukia ŠILO KOPOS tęsinio, pasidalinimo naujienomis, istorijomis, pagaliau, prašo patiekalų (receptų) knygos. Nemeluosiu: man labai smagu ir tai intriguoja. Taigi, pakėliau seną 2018-02-14 meniu ir pasidžiaugiau, kad sukūrėme Jums įdomius, gerų produktų patiekalus. Kiekvienas jų turi istoriją, nes į meniu pakliuvo neatsitiktinai. O keitėme kasdien. Ir apie visa tai Jūs sužinosite!

Alma Matulevičienė

22/05/2024

🌿
Rūpinamės keliautojų pikniko krepšiais ir, panašu, nenuviliam 🌿
Iki skanių pasimatymų šilų kopose!

28/04/2024

Mūsų šeima vėl kviečia keliauti po šilų kopas!
Per Šilų Kopas
Simas Matulevičius

Mėgaukis ir kvėpuok eteriniais pušynų kvapais, pamatyk kopas šiluose🌲
Išgirsk įtraukiančias istorijas apie šilinių dzūkų gyvenimą ir tradicijas, pasakojamas profesionalaus atestuoto gido, istoriko ir šių kraštų fano Simono 🛖
Lėtai ragauk sezoninės vietos virtuvės patiekalus, pagamintus šeimos restoranėlyje Šilo Kopa🥕
Kada? Keliones pradedam jau nuo gegužės 15 dienos! 🗓️ Datos, kaip ir kasmet, pildosi sparčiai - planuokite ir rezervuokite išskirtines ir pirmąsiais tokias šiame krašte, keliones žaviu Land Rover visureigiu!
Kelionė visureigiu, kokybiškas maistas, gido pasakojimai visos kelionės metu.
Visa detali informacija www.persilukopas.com

24/01/2024

Susitikime!

⭕️ Trečiasis gerosios patirties seminaras Merkinės fabrike - sausio 29 dieną, pirmadienį. Registracija uždaryta.

⭕️ Seminaro metu kalbėsime apie maitinimo įstaigas ir jų keliamus iššūkius:

👉10.00 val. Edita Semeniukienė ir Alma Matulevičienė. „Šilo kopa”. Kaip atidaryti išskirtinį restoraną toli nuo didžiųjų miestų?

👉13.00 val. Vytaras Radzevičius. „Pasaulio puodai”. Plyno lauko restoranas

🔴 Tarptautinis projektas „Vietos kultūros verslumo skatinimas – Merkinės dvarvietė“ finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą galite rasti www.eeagrants.lt

14/12/2023

Šiais metais dar labai norime jus pamatyti 16.17.23.29.30 dienomis!📯

Vėliau užveriame duris. Kuriam laikui, kol kas nežinome🔔

Susitikime, mes labai norime jus pamatyti ir pagaminti jums, ir suteikti dar šiek tiek meilės - nuo mūsų šeimos!

Vilniaus g. 12
Merkinė

ŠILO KOPA
❤️

27/11/2023

Kviečiame prisijungti ir kartu atgaivinti Merkinės vargonus!

Merkinėje vargonų atnaujinimo idėja jau pakankamai sena, matyt tiek sena kiek ilgai su jais dirba profesionalus Merkinės vargonininkas Kęstutis Breidokas. Jų atnaujinimo viltis, tai ne tik kultūrinės kiekybės, bet ir kokybės siekis, pritraukiant į Merkinę įvairių muzikų, bei ateityje siekiant surengti vargonų muzikos koncertus seniausioje pietų Lietuvos bažnyčioje.

Patys vargonai jau nugyveno ilgą amžių, rinkti ir perinkti, kentėję net ir nuo gaisrų ir bažnyčios griovimų. Pirmą kartą vargonininkas Merkinėje minimas būtent Vladislovo Vazos laikais. Kokie tai buvo vargonai mes nežinome, bet jie tikėtina nukentėjo arba buvo sunaikinti XVII a. vid. karo metu, kada bažnyčia buvo suniokota Maskvos kariuomenės. Žinoma, kad bažnyčios vargonai nukentėjo ir 1822 m. bažnyčios stogo gaisro metu. Atnaujinimas jų prasidėjo XiX a. vid., tą žymi ir neogotikinis vargonų prospektas.

Galutinė vargonų atnaujinimo suma bus patikslinta artimiausioje ateityje, nes pats darbas reikalauja nenusakomo kruopštumo.

Kiekvienam paaukojusiam 200 eur arba daugiau vargonų atnaujinimui, Merkinės muziejaus direktorius žada pravesti specialią ekskursiją po Merkinės bažnyčią.

Paramą galite pervesti:

VšĮ Tikslas - Merkinė
LT10 7300 0101 6501 2396
Paskirtis: Parama Merkinės vargonų restauracijai

O dabar kviečiame sudalyvauti ir vargonų atnaujinimo aukcione, kuris vyks gruodžio 9 d.

Daugiau informacijos rasite:

https://www.merkinesvargonai.lt/

26/11/2023

Žiemos skonio šokoladinė panakota su mūsų gamintos kankorėžienės vaisiais!

idėjos ir deriniai nepaliks abejingų💫